Loading...

Image Alt

Sinopsis

SINOPSIS

Filmas prasideda Paryžiuje, karštą, alsią vasaros dieną ore pakibus liūties ir žaibų nuojautai. Ernestas Galvanauskas, “de jure” dar nepripažintos Lietuvos valstybės ministras pirmininkas, mindžikuoja Prancūzijos ministro pirmininko Poinkare priimamajame. Remiantis pasaulinio karo valstybių nugalėtojų sutartimi, Vokietijai priklausęs Klaipėdos kraštas turi būti grąžintas Lietuvai kaip senosios lietuvių teritorijos, kur didesnioji pusė gyventojų tebekalba lietuviškai arba laiko save lietuviais. Šiuo metu Klaipėdos kraštą laikinai valdo Prancūzija, todėl audiencijos metu E. Galvanauskas ragina poną Poinkare pagaliau perduoti šį kraštą Lietuvai. Jis tikina, kad šiuo sudėtingu šaliai metu, kai Lenkija įžūliai atplėšė valstybės sostinę Vilnių, pajūrio susigrąžinimas leistų tautai neprarasti tikėjimo ir vilties netolimoje ateityje atsiimti Vilnių…

Pokarinės suirutės apimtoje Klaipėdoje vyksta nematoma kova už prisijungimą prie Lietuvos. Pakeitęs pavardę, išvaizdą ir tapęs niekam nežinomu ponu Rapolu už Lietuvos įtaką krašte agituoja ir bendraminčius į būrį telkia Lietuvos žvalgybos pulkininkas. Vienas iš Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos šalininkų, lietuvininkas Išganaitis, juokaudamas jį vadina “Arkangelu Rapolu”. Ryšį su Lietuva ponui Rapolui padeda palaikyti slaptasis kurjeris Erčius Vanagas su vežimu ir ištikima kumele Bite. Dar septyniolikos nesulaukęs jaunuolis Erčius gimė ir augo Lietuvos ir Klaipėdos krašto pasienyje, kur visais laikais klestėjo kontrabanda ir tik nedaugelis žinojo slaptuosius takus.

Erčius Vanagas beviltiškai įsimyli už save vyresnę, orią, daug skausmo patyrusią Emą ir pavydi jos žavingam prancūzų karininkui Lerojui, kuris žada išsivežti Emą į saulėtąją Prancūziją. Erčiui tenka ginti Emos garbę: nuolatos muštis su dujų fabriko buhalterio Holco sūnumis, kurie Emą vadina kekše ir skersgatvyje ant sienos kreida piešia nepadorius paveikslėlius. Visą vasarą ir rudenį Erčius atkakliai trina tuos paveikslėlius, broliai Holcai juos vėl piešia, ir jie vėl mušasi – kaskart vis aršiau.

Kartą Erčius Vanagas randa nepalaužiamąjį pulkininką raudantį. Poną Rapolą pasiekė žinia, kad džiova pražudė jo bendražygę, drovią, jauną ir dar iš Varėnos. Pasirodo, pulkininkas ją slapta mylėjo ir vadino Varėna… Siųsdavo jai savaip perdirbtus žinomų poetų eilėraščius: jei A. Mickevičius sonetuose rašė: “O, Laura”, pulkininkas pakeisdavo į: “O, Varėna”. Ši mintis sužavi Erčių Vanagą ir jis kasnakt sėlina prie Emos buto durų palikti eilėraščio – laiškelio su kreipiniu: “O, Klaipėda”…

1923 m. sausį matome Erčių Vanagą su trimis vokiškomis granatomis prie diržo ir Mažosios Lietuvos sukilėlio raiščiu ant rankovės. Jis veda persirengusių Lietuvos karių ir šaulių būrį iš Lietuvos į Klaipėdą jam vienam žinomais keliais. Audringos jūros didybė nustebina – daugelis lietuvių karių pirmąkart pamato jūrą.

Prancūzai įsitvirtinę prefektūroje. Kalena kulkosvaidis. Nepajėgęs nutildyti kulkosvaidžio vienintele Erčiaus Vanago duota granata, aikštėje guli žygio draugas. Erčius Vanagas nesitiki išlikti po šios kovos, todėl droviai atsisveikina su Ema – Klaipėda. “Ne, nebučiuok manęs į kaktą. Tiktai vaikus ir numirėlius taip bučiuoja. Aš jau nebe vaikas ir dar ne numirėlis…”- sako jai Erčius Vanagas.

Aikštėje melsvu liepsnos fakelu dega kulkų pramuštas dujinis žibintas, guli nušautas sukilėlis su nesprogusia granata rankoje. Iš skersgatvio pasirodo brezentu uždengtas aplūžęs, kumelės Bitės tempiamas tuščias vežimas. Vėjas nešioja apdegusio brezento pelenus… Ir, kai vežimas priartėja prie prefektūros, iš pelenų pakyla ranka su granata ir suodinas Erčiaus veidas. Jaunuolis rėkdamas meta vieną, paskui antrą granatą į prefektūros langus. Žavusis Lerojus parkrinta granatos skeveldrų išdraskytu pilvu. Prancūzai iškelia baltą vėliavą.

Erčius Vanagas ligoninėje – sužeista galva, sutrupinta koja… Gretimoje lovoje – leisgyvis prancūzas Lerojus, ką tik operuotas geriausio Klaipėdos chirurgo Vilenskio.

Tuo metu buhalterio Holco žmona, sūnūs ir vokiečių patriotinės organizacijos nariai ateina išnešti ligoninėje mirusio buhalterio Holco. Pasak vokiečių, jis mirė dėl pažemintos, bet nenugalėtos Vokietijos garbės… Iš tiesų, Holcas visai ne vietoje demonstravo savo principingumą ir neleido gydytojui žydui Vilenskiui operuoti apendicito. Jis mirė laukdamas chirurgo vokiečio…

Prancūzai privalo pasitraukti iš Klaipėdos, todėl Lerojus išnešamas iš ligoninės. Jį lydi Ema. Erčius Vanagas nusisuka į sieną.

Vakare Ema sugrįžta į ligoninę, bet Erčiaus Vanago neberanda. Pustant sniegui jis vienišas leidžiasi į kelią Bitės traukiamu aplūžusiu vežimu. Mieste tamsu, tačiau baltam sniege kai kur įmanoma įžiūrėti vežimo ratų žymes ir pelenų pėdsaką. Ema ieško Erčiaus ir jie susitinka prie jūros…

Rytą Lietuvos kariuomenė įžengia į Klaipėdą. Plevėsuoja Lietuvos vėliavos, groja orkestrai. Ministras pirmininkas E. Galvanauskas spaudžia ranką pulkininkui Rapolui, ponui Išganaičiui.

O tuo metu tuščiame žiemos pajūryje vežime po gūnia kietai miega Erčius Vanagas, apglėbęs savo mylimąją Emą, savo “brangiąją Klaipėdą”.